Ar Raigardo pasienio punkto uždarymas atpratins dzūkus nuo gudiškų rūkalų?

Pasienyje su Baltarusija Lietuva jau uždarė 2 iš 6 kontrolės punktų ir dar 2 planuoja uždaryti – apie tai pranešė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Kaip tai paveiks pasienyje gyvenančius žmones, FM99 radijo laidoje „Pilietiškumo dėlionė“ diskutavo žurnalistai Liudas Ramanauskas ir Romas Sadauskas. O kadangi pastarasis dar yra ir aktyvus grybautojas, tai neliko be dėmesio ir Dzūkijos girių aktualijos.

Dzūkams – kasdienės kelionės

„Kadangi aš esu iš Pietų Lietuvos, tai pirmiausiai spėjau pasidomėti atgarsiais apie planus uždaryti Raigardo pasienio kontrolės postą. Būtent per Raigardą į Baltarusiją vyksta pietinio Lietuvos kampo gyventojai, kuriems važiuoti per kitur jau būtų toloka. Kalbu apie tas vos ne kasdienes dzūkų keliones apsipirkti, pasinaudojant Aliaksandro Lukašenkos sumanytomis bevizio įvažiavimo į Baltarusiją galimybėmis“, – sakė R. Sadauskas.

L. Ramanauskas atkreipė dėmesį, kad patys baltarusiai skelbia, jog per tą laiką, kai buvo įvestas bevizis režimas, buvo apie 400 tūkst. lietuvių vizitų į kaimyninę šalį.

„Gal čia suskaičiuojami vis tie patys žmonės, kurie ten važiuoja keletą kartų per savaitę?“ – klausė Liudas.

R. Sadauskas teigė preliminariai suskaičiavęs, kad vien Druskininkuose yra apie 200-250 asmenų, kurie į Baltarusiją važinėja reguliariai.

„Jiems tai yra jei ne profesija, tai bent antras svarbus pragyvenimo šaltinis. Reguliariai važinėja ir dalis kurorte veikiančios sanatorijos „Belorus“ darbuotojų. Kai kurie iš jų gyvena Druskininkuose, bet turi po du pasus ir jei ne savaitgaliais išvyksta į Baltarusiją, tai važiuoja ten bent po kelis kartus per mėnesį“, – pasakojo Romas.

Dviguba pilietybė – problema

L. Ramanauskas susidomėjo, ar mes žinome, kiek pasienio su Baltarusija ir Rusija gyventojų turi dvigubą pilietybę – du pasus, apie kuriuos žino tik jie patys.

R. Sadausko teigimu, iki šiol Lietuva tuo nesidomėjo ir tik pastarojo meto įvykis, kai į Rusiją išplaukęs tėvas išsigabeno savo dukrą, paskatino atkreipti dėmesį į šią problemą.

„Rusija dalino savo pasus kiekvienam norinčiam. Visi, kas jų manymu gimė Sovietų sąjungoje, tai yra iki pačios 1991 m. pabaigos, dabartinių trisdešimtmečių karta ir vyresni, lankydamiesi Rusijoje arba užsukę į jos ambasadą galėjo paprašyti ir gauti rusišką pasą. Kokia pilietybės suteikimo tvarka galioja Baltarusijoje, taip staiga užkluptas neatsakyčiau, bet ji yra panaši į Rusijos“, – kalbėjo Romas.

L. Ramanauskas įsiterpė primindamas, kad iki Jevgenijaus Prigožino nužudymo „Vagner“ samdiniams buvo dalinami Baltarusijos Respublikos pasai.

„Ten viskas labai priklauso nuo politinės valios. Jeigu Lukašenka sumanys duoti arba kažkam iš KGB kils toks sumanymas, tai net ir tie pabėgėliai, kurie pas mus per sieną ateina, gali turėti baltarusiškus pasus“, – sakė R. Sadauskas.

Jo manymu, iki 2020 m., kol Baltarusijoje dar nebuvo įvykusi ir nuslopinta revoliucija, mūsų šalys daugiau bendradarbiavo, keisdavosi informacija ir duomenys apie mūsų piliečių įgytą Baltarusijos pilietybę bent teoriškai galėjo pasiekti Lietuvos institucijas. Apsikeitimas duomenimis su Rusija vyko iki karo Ukrainoje pradžios, o dabar jis nevyksta.

„Vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamento vadovai ne kartą patvirtino, kad neturi tikslių duomenų, kiek mūsų piliečių turi svetimus pasus. Nežinome net ir kiek mūsų valstybės tarnautojų paslapčia turi kitų šalių pilietybes“, – apgailestavo Romas.

Gaudamas kitos šalies pasą lietuvis įgyja ne tik teises, galimybę vykdamas per sieną mūsų pasieniečiams rodyti lietuvišką dokumentą, o Baltarusijoje arba Rusijoje – rusišką. Pilietybė reiškia ir pareigas valstybei. Todėl Rusijos pilietybę turintis lietuvis, kaip ir bet kuris tos šalies gyventojas, gali būti mobilizuotas ir pasiųstas žūti į grobikišką karą. R. Sadausko teigimu, toks nežinojimas yra grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui, todėl informacija kažkokiu būdu turėtų būti surinkta.

„Belieka neviešas veikimas, kriminalinės žvalgybos metodai. Tais atvejais, kai Rusijos vizos savo pase neturintis asmuo išvyksta per mūsų sieną į tą šalį ir ten įsileidžiamas, jau galime įtarti, kad jis turi ir rusišką pasą. Neabejoju, kad tokia informacija yra renkama, bet ji nenaudojama konkrečių žmonių atžvilgiu, kol neįvyksta kažkoks incidentas, kaip su tuo vaiką išsiplukdžiusiu tėvu“, – svarstė R. Sadauskas.

Kam reikia uždaryti sieną

Laidos dalyviai ir klausytojai išgirdo vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės pasisakymo įrašą, kuriame ji aiškino poreikį uždaryti dar du pasienio kontrolės punktus.

„Yra du kriterijai, kada mes imtumėmės visiškai uždaryti sieną. Tai pirmiausia yra ginkluotas incidentas arba incidentai prie vienos iš valstybių sienos. Jis turėtų būti toks, kad tikrai keltų rimtas grėsmes mūsų nacionaliniam saugumui. Antrasis kriterijus – organizuotas masinis neteisėtų migrantų prasiveržimas per vienos iš valstybių sieną. Sutarėme, kad įvykus vienam iš šitų kriterijų pirmiausia vyks operatyvus apsikeitimas informacija mūsų tarnybų lygmenyje ir tada priimamas sprendimas tarpvyriausybiniu lygmeniu. Artimiausiu metu Vidaus reikalų ministerija siūlys uždaryti dar du pasienio kontrolės punktus – Lavoriškių ir Raigardo. Noriu pažymėti, kad tai yra labai stipriai susiję su dviem aspektais: pareigūnų poreikiu prie „žaliosios“ sienos ir kontrabandos problema. Pasienio kontrolės punktų uždarymas taip pat padeda spręsti šią problemą“, – kalbėjo A. Bilotaitė.

Laidos dalyvių tokie argumentai nenustebino, nes apie pareigūnų trūkumą ir neužpildytus etatus Valstybės sienos apsaugos tarnyboje buvo žinoma jau anksčiau.

„Antrasis argumentas taip pat yra pakankamai rimtas, nes Raigardo pasienio kontrolės punktas aprūpina baltarusiškais rūkalais visą Druskininkų savivaldybę, Lazdijų rajoną ir dalį Varėnos rajono – per ten važiuojantys žmonės parsiveža. Netikiu, kad visi veža leistiną kiekį, matydamas viešose vietose išmėtytus tuščius „Minsk“ pakelius“, – pastebėjo R. Sadauskas. Žurnalistas sakė įtariantis, kad pabandęs Druskininkuose nusipirkti kontrabandinių rūkalų, jų tikriausiai negautų, nes pardavėjai jį atpažintų, bet vis tiek puikiai žino, kur ir kaip tokia prekyba vyksta.

L. Ramanauskas atkreipė dėmesį, kad nelegalūs rūkalai užima apie 30 proc. rinkos.

„Ko gero panaši situacija yra ne tik Druskininkuose, bet ir visoje šalyje, ypač pasienio regionuose“, – sakė Liudas.

Romas teigė, kad uždarius Raigardo punktą kelionė pirkti rūkalų į Baltarusiją per kitą pasienio kontrolės punktą, esantį už kelių dešimčių kilometrų, vien dėl atstumo taps nepelninga.

Punktų uždarymas prastins Lietuvos įvaizdį?..

L. Ramanauskas pacitavo Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ generalinį sekretorių Zenoną Buivydą, esą VRM planai uždaryti dar du pasienio kontrolės punktus su Baltarusija neigiamai paveiks transporto sektorių ir „prastės Lietuvos, kaip tranzitinės šalies įvaizdis“.

„Tikrai prastės Lietuvos, kaip sankcijų apėjimo šalies įvaizdis. Ar mes tikrai norime tokio įvaizdžio ir juo didžiuojamės?“ – retoriškai klausė R. Sadauskas.

Nacionalinis grybautojų susitarimas

Antroji laidos tema, tiesiogiai nesusijusi su pirmąja, bet ne ką mažiau aktuali vasaros ir rudens sandūroje – R. Sadausko pasiūlytas Nacionalinis grybautojų susitarimas, sudarytas vos iš trijų punktų. Žurnalistas pastebėjo, kad nuo 2021 m., kai šilinių dzūkų grybavimo tradicijos buvo įrašytos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, grybai dygsta visoje Lietuvoje, išskyrus Dzūkiją.

„Viskas, ką ima saugoti valstybė, kaip mat pradeda nykti“, – pastebėjo Romas.

Todėl, žurnalisto teigimu, patiems grybautojams verta susitarti tarpusavyje dėl kelių svarbiausių elgesio miške principų. Pirmasis susitarimo punktas galėtų būti: vienas grybautojas išsineša iš miško tik vieną pintinę grybų.

„Nes kai jau prasideda dygimas, tai prilupame pilnomis bagažinėmis, nepalikdami kitiems grybautojams. Paskui tokio kiekio nepajėgiame suvalgyti ir sugedusius grybus tenka išmesti“, – kalbėjo R, Sadauskas. Dar jis pasiūlė, sutikus miške kitą grybautoją, pasisveikinti ir abiem apsisukus eiti į priešingas puses, o ne bandyti kažkaip užlįsti ir prieš kito grybautojo nosį išrauti dar vieną grybą. Trečią taisyklę patyręs grybautojas suformulavo taip: „Grybaudami nešūkaukite – juk esate ne mieste“. Romo teigimu, beveik visur miškuose idealiai veikia mobilusis ryšys, net ir grybų nuotraukas žmonės kelia į socialinius tinklus tiesiai iš girios, todėl prireikus kažką pasakyti drauge išėjusiems grybauti šeimos nariams ar bičiuliams galite tiesiog paskambinti.

Paklaustas Liudo, kur dabar geriausiai dygsta grybai, Romas atsakė: „Feisbuke“.

Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.