Padidėjęs dėmesys suteikia sparnus, sako lietuviškų mokyklų mokytojos iš Turkijos, Singapūro, JAV, Norvegijos ir JK

Ką reiškia ugdyti lietuvišką dvasią svetur, kaip keičiasi žmonės ar daro įtaką karas Ukrainoje ir ar rūpinasi išvykę lietuviai savo šalies likimu. „Pilietiškumo dėlionėje“ svečiuose lituanistinių mokyklų mokytojai iš viso pasaulio: JAV – Aušra Covalesky, iš Singapūro Brigita Laukevičiūtė, Turkijos – Elena Malašauskaitė, Norvegijos – Jurgita Jurevičienė ir Alvija Černiauskaitė (JK).

Lituanistinių mokyklų mokytojai susitiko Dzūkijos miškuose stovykloje, kurioje vyksta edukacijos, paskaitos, dalijamasi patirtimi ir mintimis. Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė kartu su Lituanistinių mokyklų asociacijos koordinatore Donata Simonaitiene tokią stovyklą organizuoja jau antrus metus, iškart po to, kai baigiasi lituanistinių mokyklų mokinių stovyklos

Dabar lietuviai išvyksta savo noru

Romas Sadauskas svarsto, kad lengviau buvo kalbėti apie lietuvybės išsaugojimą toje kartoje, kuri jautėsi tremtiniais – pokario žmonės, karo pabėgėliai. Dabar žmonės išvyksta savoLnoru, ar profesinių ar šeimyninių aplinkybių vedini ir jų motyvacija kitokia,

„Jie nelaukia, kad Lietuva bus išvaduota ir reiks į ją sugrįžti, jie tiesiog kuria savo gyvenimus“, – sako žurnalistas.

Anot jo, tai, kad yra lituanistinės mokyklos ir galima į jas nuvesti vaikus, suteikia viltį, kad dalis tų žmonių visiškai nepraras ryšio su Lietuva ir galbūt jų vaikai atvažiuos studijuoti ar turės verslus, susijusius su Lietuva.

Dėmesys lituanistinėms mokykloms auga

Valstybė skiria vis daugiau dėmesio lietuviškoms mokykloms užsienyje. Projektinis finansavimas atsirado prieš maždaug septynerius metus, kuris padengdavo renginių, tam tikrų kitų veiklų išlaidas.

Šiais metais atsirado neformalaus ugdymo krepšelis, kuris leidžia įsigyti priemonių, turėti patalpas ar prisidėti prie mokytojų atlyginimo. Krepšelis mokiniui nėra didelis – 20 eurų, tačiau vistiek teikia didesnes galimybes.

„Norvegijoje pradėjome jausti gal pastaruosius trejus metus padidėjusį dėmesį lituanistiniam švietimui, ko anksčiau nelabai buvo ir visi pedagogai turėjom verstis per galvą, kad motyvuoti, pritraukti vaikus“, – prisimena Norvegijos mokykloje dirbanti Jurgita Jurevičienė. Tačiau anot jos, pastaruoju metu tiek ir Seimo, tiek iš Vyriausybės ir lituanistinių mokyklų asociacijos ir ambasados Osle dėmesio atsirado daug daugiau.

„Pradėjom gauti dovanėles, staigmenas, siurprizus ir fiziniam pavidale – knygeles, spalvinimo knygeles ir moralinį palaikymą“, – pasakoja Jurgita. Jų mokyklai ne tiek svarbus materialinis finansavimas, nes tėveliai moka už mokyklą, lėšas susirenka ir organizuodami šventes visai bendruomenei, į kurias žmonės perka bilietus.

Norvegijos pietuose labai daug lietuvių, tad mokykla gyvena „kylančia kreive“, pasakoja Jurgita.

„Jaučiasi, kad dėmesys padidintas ir tai išties suteikia sparnus“, – džiaugiasi mokytoja.

Singapūre bendruomenė dar „šviežia“

Singapūro bendruomenėje yra apie 150 žmonių, o mokyklėlė įsikūrė pandemijos metu. Mokykloje mokosi 16 lietuviukų nuo 2 iki 8 metų amžiaus.

„Mokykla įsibėgėja, jau kuriam savo tradicijas“, – džiaugiasi Brigita Laukevičiūtė. Toli gyvenantiems tėveliams labai svarbu, kad vaikai mokėtų kalbėti tėvų kalba ir turėti galimybę sugrįžti, bet pirmasis tikslas, kad vaikai galėtų bendrauti su seneliais.

Vaikai kalba ir keturiomis kalbomis – mama lietuvė, tėtis prancūzas, mokykla anglų, ir dar mandarinų kalba. Bet vaikai eina įmokyklą, domisi lietuvių kalba, ateina ir abu tėvai.

„Mano vyras ukrainietis, ir mes šeimoje visada kalbėjom dviem kalbom, ir mamos kalba dažniausiai būna pirmoje vietoje, tad vaikai geriausiai moka lietuvių kalbą“, – savo šeimos situaciją pasakoja Brigita.

Daugumos, kur gyvenama, kalbą vaikai išmoksta ir be pastangų, sutaria pašnekovai.

Turkijoje savos problemos

Elena Malašauskaitė atvykusi iš Alanijos kurorto Turkijoje, puikiai pažįstamo lietuviams.

Mokykla „Vaivorykštė“ įkurta 2014 metais kartu su lietuviška bendruomene mamų iniciatyva.

„Mūsų krašto bendruomenėje daugiausiai mišrios šeimos – ištekėjusios moterys, gyvenančios Turkijoje“, – pasakoja Elena. Turkijoje atsiranda ir religiniai skirtumai.

„Mūsų atostogų kalendorius nesutampa su krikščionišku, kai atostogos Lietuvoje, tai mes dar mokomės“, – skirtumus pasakoja Elena.

Mamos lietuvės nori, kad jų vaikai kalbėtų motinos kalba, kadangi dauguma mišrios šeimos, tai motyvacija dar didesnė. Paklausta, ar vyrai mišriose šeimose leidžia mokytis lietuviškai, Elena sako, kad net klausimų nekyla.

„Mano aplinkoje net tokių klausimų nekyla, vyrai supranta, kad dar vieną kalbą mokėti yra dovana“, – tvirtina Elena. Čia dauguma vaikų taip pat kalba ne dviem, o trimis ir daugiau kalbų.

JAV tradicijos gilios

Jungtinėse Amerikos Valstijose diasporos tradicijos itin gilios. Pastaruoju metu mokyklos darosi net svarbesnės, nei pačios bendruomenės, kurios mažėja, pasakoja iš Niu Džersio atvykusi Aušra Covalesky.

„Nauji lietuvybės židiniai yra būtent mokyklėlės. Jeigu yra renginys ir neateina mokyklėlės vaikai su tėvais, tai ten nelabai ir daug žmonių pasirodys“, – sako Aušra. Tokias tendencijas Aušra pastebi jau kelerius metus.

Dr.Vinco Kudirkos lituanistinės mokyklos Niu Džersyje pradžia siekia 1954 metus, o atsikūrė ji 2001-aisiais. Nors mokinių skaičius smarkiai nedidėja, bet naujų ateis ir šį rugsėjį.

Jungtinėje Karalystėje buriasi aktyviausi

Jungtinėje Karalystėje aktyviausi lietuviai susibūrę į bendruomenę. Tai tie žmonės, kuriems rūpi lietuvybė, jie kuria mokyklas, klubus ir kitokias organizacijas. Tai ir savęs realizacija, pagal hobį ar profesiją, kartu nuveikiama ir smagių darbų Lietuvai, džiaugiasi JK Lietuvių bendruomenės pirmininkė Alvija Černiauskaitė.

Tai parodė ir karas Ukrainoje, iš šios bendruomenės narių buvo juntamas didžiulis palaikymas, renkamos lėšos ir kita parama.

„Šiuo metu bendruomenėse yra gal iki dešimties procentų visose šalyse gyvenančių žmonių, nes kiti tiesiog užsiima savo profesine karjera, kiti dėl kitų priežasčių arba integruojasi ir net patys suaugę nebekalba lietuviškai“, – pasakoja Alvija.

Studentai grįžta į Lietuvą

Mokyklų taip pat yra įvairių, nors dauguma neformalaus ugdymo, kur vaikai renkasi savaitgaliais, tačiau, pavyzdžiui, Osle jau 22 metus veikianti lituanistinė mokykla orientuota į mokslo pasiekimus. Ji stengiasi vaikus paruošti taip, kad baigę šią mokyklą jaunuoliai gali stoti į lietuviškas aukštąsias mokyklas ir tokių atvejų jau yra, teigia Jurgita Jurevičienė.

Švietimo sistemos įvairios

„Singapūre išsilavinimas labai aukšto lygio ir tikslieji mokslai yra svarbiausia“, – apie Singapūro švietimo sistemą kalba Brigita Laukevičiūtė.

Tačiau dauguma lituanistinių mokyklų moksleivių šioje šalyje yra iš tarptautinių mokyklų, ne Singapūro švietimo sistemos, tad ten kitokia edukacijos sistema.

Turkijoje tarptautinės mokyklos yra didžiuosiuose miestuose, tačiau miesteliuose kaip Alanija tokių mokyklų nėra. Tačiau visoje Turkijoje labai daug privačių mokyklų, nes valstybinė sistema nėra orientuota į abu dirbančius tėvus. Tuo metu privačioje mokykloje vaikas užimtas nuo ryto iki 17 valandos ir tuomet mama gali eiti dirbti.

„Tad paprastai dirbančių mamų vaikai eina į privačias mokyklas“. – pasakoja Elena Malašauskaitė.

Be to, valstybinėse mokyklose labai perpildytos klasės, gali būti ir 40 moksleivių, o vaikai sėdi po tris viename suole, mokymo kokybė taip pat nebūtinai tenkina tėvus.

Išvykstančių iš Lietuvos į JAV nebeliko

Aušra į JAV išvyko 1998 metais. Dabar, po ketvirčio amžiaus atvykstančių į Jungtines Valstijas šeimų praktiškai nebėra, o mokykloje daugiausiai šeimos atvykusios apie 2000-uosius, galbūt iki 2005 metų.

Yra ir sugrįžtančių – mokytis arba gyventi.

„Žinau vieną vaikiną iš Filadelfijos, kuris sėkmingai studijuoja Vilniaus Universitete, jis susirado antrą pusę čia ir sieja savo gyvenimą su Lietuva“, – pasakoja A.Covalesky. – „Išlydėjome ir vieną savo šeimą su trimis vaikučiais, kurie persikėlė gyventi į Lietuvą. Nedaug, bet tikrai yra galvojančių grįžti į Lietuvą.“

Ne mokyklėlės, o mokyklos!

Dažnai kalbant apie lituanistines mokyklas naudojamas žodis „mokyklėlė“ nėra teisingas, sako Alvija Černiauskaitė. Prieš pandemiją Čikagos Lemonto Maironio mokykloje mokėsi 700 mokinių, Airijos „Keturių vėjų“ mokykloje – keturi šimtai mokinių, daug mokyklų, kur per 50 mokinių, tad ir su Švietimo ir mokslo ministerija jau sutartas mokyklos apibrėžimas.

„Mokyklėle mes vadinam klubą, kur yra 2-3 mokinukai“, – primena Alvija. Jeigu vaikas lanko lituanistinę mokyklą, jam grįžimas į Lietuvos švietimo sistemą yra labai palengvintas, aiškina PLB Švietimo komisijos pirmininkė. Jam paprastai daug lengviau, nes kalba, skaito ir rašo lietuviškai.

„Vaikas ateina į mokyklą pagal amžių, o ne pagal jo gebėjimus. Nes jeigu vaikas sugrįžta į Lietuvą 16-os metų, bet nekalba lietuviškai, tai jo į pirmą klasę niekas nekels“, – tikina A.Černiauskaitė.

„Tėvams reikia prisiminti, kad jeigu ir gauna spaudimą iš mokyklos, vaiką leisti į žemesnę klasę, bet tėvai tikrai patys pasirenka ir vaikas turi eiti pagal amžių, o mes ir visa aplinka turime sudaryti sąlygas mokyti papildomai lietuvių kalbos“, – pataria A.Černiauskaitė.

Londono „Obelėlės“ mokykla, įkurta Alvijos,  dirba pagal bendrą lietuvių kalbos programą, vaikai mokosi tą patį, ką Lietuvoje – penkias valandas šeštadienį už visą savaitę. Čia susirinkę tėvai ir vaikai, kurie nori puikiai mokėti lietuviškai, galbūt sugrįžti gyventi ar studijuoti Lietuvoje.

„Mes turim grįžusių vaikų į penktą, septintą, aštuntą klasę ir tuos pirmus metus jie baigia aukščiausiais įvertinimais“, – džiaugiasi A.Černiauskaitė. Tad patarimas tėvams – ruoštis grįžti prieš du tris metus.

Kas vyksta nedemokratinėse šalyse

Stovykloje dalyvauja mokytojos iš laisvojo pasaulio šalių, tačiau nemažai lituanistinių mokyklų Švietimo ministerijos sąraše yra iš NVS šalių, Rusijos, kur gaunant finansavimą iš užsienio iš karto organizacija skelbiama užsienio agentu ir jos veikla apsunkinama, kai kur veikla išvis nutraukta.

Informacijos, kas vyksta tose šalyse pasiekia nedaug, neaišku ir kaip jiems padėti, apgailestauja žurnalistas Romas Sadauskas. Lenkija labai atidžiai stebi savo bendruomenės veiklą Baltarusijoje ir nuolat skelbia, kad lenkų organizacijos ten persekiojamos,

„Mes tylim, nežinau, ar tie žmonės, kurie liko ten, nedrįsta kalbėti, kad nesulauktų represijų, ar mes nepakankamai dėmesio atkreipiam ir nelabai įdomu. Manau čia dar žiniasklaidos darbas išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų ir mes tos temos nepaliksim“, – pažada Romas.

Pokyčiai po 2022-ųjų vasario

Karas Ukrainoje lietuvius suvienijo visame pasaulyje.

„Mes labai greitai ir rimtai sureagavom, turim vieną šeimą, kur mama ukrainietė“, – pasakoja JAV lietuvė Aušra Covalesky. Kartu su lietuvišku, bendruomenė giedojo ir Ukrainos himną kelia ir Ukrainos vėliavą, organizavo pagalbą, vaikai rašė laiškus.

Turkijoje situacija dviprasmiška, pasakoja Elena Malašauskaitė: „Kaip žmonės, mes visi palaikom Ukrainą, o pagrindinė pagalba – atvykstantiems ukrainiečiams.“

Lietuviai Turkijoje prisidėjo kiek galėjo, rinko paramą, dalijose daiktais.

Singapūre negalima protestuoti, tad reikšti savo nuomonės garsiai lietuviai negalėjo. Tačiau yra organizacijos, kurios rinko pinigus, visi prisidėjo kas kaip galėjo.

„Aš visus metus dėvėjau geltonai – mėlynus drabužius, apyrankes, ženkliukus, kad singapūriečiams praneščiau, kas vyksta, kad jie pasidomėtų, aukojome per Raudonąjį kryžių, kiekvienas darė tai, ką gali“, – savo būdą atkreipti dėmesį išduoda Brigita Laukevičiūtė.

Norvegijoje organizuota bendruomenė susitelkė, rinko paramą,  darė spaudimą Norvegijos vyriausybei, tačiau buvo ir nuviliančių dalykų.

„Tačiau asmeniniame lygyje mane tikrai labai nuvylė“, – pasakoja Jurgita Jurevičienė. Ji įkūrusi rusakalbių moterų grupę savo miesto bibliotekoje, kurioje buvo pusė rusių, pusė ukrainiečių, kurios puikiai bendravo penkerius metus.

Tačiau kai prasidėjo karas pasimatė, kokios tikrosios nuotaikos, dalis grupės narių rusių buvo proputiniškos.

„Mane tai labai nuvylė, pradėjau stebėti forumus, pamačiau, kad nors rusų nėra daug Norvegijoje, bet didelė dalis yra proputiniškai nusiteikę ir šito aš niekaip negaliu paaiškinti“, – stebisi Jurgita